Vadovėlis

''Bardo Bidlio Poringėse'' glūdi nepaprasta sakmė apie tris brolius, vėliau įėjusius į istoriją kaip broliai Ignotai. Tai nepaprasta istorija, pasakojanti apie tris Mirties Relikvijas: apsiaustą, lazdelę ir akmenį. Neva seniai, Mirtis pastojusi broliams kelią ir pasiūliusi dovanų, kokių tik jie galėjo pageidauti. Vienas išsirinko pačią galingiausią Lazdelę pasaulyje, antras - Prisikėlimo Akmenį, o paskutinysis - Neregimąjį Apsiaustą. Visi šie stebuklingi daiktai ir sudaro Mirties Relikvijas bei jų ženklą. Istorijoje jos paliko kruvinus pėdsakus, ypač Šeivamedžio Lazdelė, kitaip dar vadinama Mirties lazdele. Ji keliavo kartose ir atlikdavo baisius nusikaltimus. Mat jos savininku tapti galėjai tik atėmus lazdele iš kito jėga - iki paskutinio kraujo lašo. Daugelis burtininku bandė surasti šias tris relikvijas, visi gviešėsi lazdeles. Tačiau kartos grandinė nutrūko ir stebuklingieji daiktai pasimetė praeities nežinioje. Ilgainiui istorija tapo pasaka, o pasaka - mitu. Relikvijų ieškoti niekas nebesivargino, nors jos vistiek labai viliojo - juk sujungus visas tris relikvijas galėjai tapti Mirties Valdovu. Patys Žinote Kieno laikais tai buvo ypač geidžiama svajonė. Magai nėrėsi iš kailio, bandė atsekti Ignotų giminystės ryšius ir netgi manyta, jog visa tai prasidėjo Godriko Dauboje. Išaiškintos buvo ir visų Relikvijų galios: Neregimasis Apsiaustas sugebėdavo visiškai paslėpti žmogų, Prisikėlimo Akmuo gražindavo šmėklas iš numirusiųjų pasaulio, o Šeivamedžio lazdelė tapo galingiausiu ir žiauriausiu ginklu Magijos pasaulyje.
Teliko kraupūs ištįsę šešėliai - šių Relikvijų svajos. Tegu tie, kurie tiki stebuklais, mano, jog jos vis dar slypi kažkur giliai, žemės tarpekliuose, o skeptikai nusiteikia netikėtumams... Juk niekad negali žinoti, kas tavęs laukia ateity...''

5 psl.

Salazaras Klastuolis buvo didis ir žymus viduramžių magas. Jis turėjo Šnypštūno galių (galėjo susišnekėti su gyvatėmis), išmanė Legimantiją ir buvo vienas iš keturių Hogvartso įkūrėjų.
Kaip ir Varno Nago bei Grifų Gūžtos koledžo vadovai, Salazaras mokyti priėme ne paprastus burtininkų vaikus - o tik grynakraujus magus. Jie turėjo pasižymėti sumanumu, ryžtingumu ir, žinoma, taisyklių nepaisymu. Klastūnyno simbolį sukūrė pasitelkęs visas šias savybes - gyvatę žaliame ir sidabriniame fone.

Po Klastuolio mirties jo garsųjį medalioną paveldėjo iš sena burtininkų giminė (jo palikuoniai) - Gontai. Vėliau, prislėgta vienatvės ir skurdo, jį pardavė jo giminaitė Meropė, Bordžino ir Berko parduotuvei. Iš ten medalioną nusipirko ponia Smith, garsėjusi pomėgiu senienoms ir antikinėmis relikvijomis. Dar vėliau medalionas pasiekė Tomo Ridlio rankas, kurios jį pavertė Horokrusu ir paslėpė urve, kurį karts nuo karto lankydavo. Istorija galų gale išsiplėtė iki to, jog šią paslaptį atskleidė Regulas Blekas ir medalioną pavogė, ketindamas jį sunaikinti. Ši relikvija keliavo iš ranku į rankas, kol galų gale buvo prideramai sunaikinta Hario Poterio ir dar viena Patys Žinote Ko sielos dalelė buvo sutriuškinta.

Salazaras iš kitų mokyklos įsteigėjų išsiskyrė sunkiu charakteriu. Prisisunkęs juodosios magijos jis sukėlė kivirčą Hogavrtse ir iš jo pasitraukė. Jo manymu, mokykloje turėjo mokytis tik grynakraujai vaikai, su kuo kitų koledžų vadovai nesutiko. Keršydamas jis įkūrė slaptą kambarį, kurį atverti galėjo tik Klastuolio įpėdinis. Tai buvo Tomas Marvolas Ridlis, kuris ateityje ir atvėrė baisiąsias duris. Likusią istorijos dalį žinote dėka Hario Poterio.

6 psl.