Vadovėlis

Viduramžių epochos pabaigoje požiūris į raganavimą buvo labai sudėtingas. Kai susiformavo kovos prieš raganas sistema ir
prasidėjo jų paieškos ir naikinimas, buvo parašyta daug teologinių ir teisinių knygų, apibrėžiančių, kas yra ragana. Šiuo klausimu dauguma Bažnyčios autoritetų visiškai sutarė: ragana yra blogio kūrėja, veikianti velnio vardu. Vienas iš lotyniškų terminų raganavimui apibrėžti yra maleficium ("piktadarybė"). Šis požiūris buvo taip giliai įsišaknijęs, kad Bažnyčios autoritetai ir teisėjai dažnai skelbdavo detalius tariamų raganų sandėrių su Šėtonu ir iš jo gautų galių aprašymus.
Beveik visais atvejais manyta, kad raganavimas remiasi oficialia sutartimi su Šėtonu. Ši sutartis nebūtinai turėjusi būti surašyta raštu, tačiau, anot Viduramžių raganų medžiotojų, Šėtonas labiau mėgęs surašytas sutartis. Jis pateikdavo labai vaizdingų detalių apie sutarčių sudarymą ir pataikavimą Šėtonui parenkant tam tikrus žodžius. Vietoj rašalo Šėtonas naudojęs raganos, su kuria buvo sudaroma sutartis, kraują. Kartais pakakdavę, kad ragana tik pasirašytų sutartį krauju. Šėtono, jo favoritų arba pavaldžių dvasių pasirašytos sutartys būdavusios surašomos atvirkščiais lyg veidrodyje atspindėtais sakiniais - mat buvo manoma, kad
Šėtonas savo blogus darbus galįs daryti tik sunaikinęs pastovias krikščioniškas vertybes ir tvarką.
Dėl panašios inversijos populiariojoje literatūroje apie raganavimą atsirado atvirkštinis angelų globojamos "Gyvenimo knygos" atitikmuo - juodoji "Mirties knyga".
Frančesko Marijos Gvaco (Guazzo) knygos Compendium Malaficarum iliustracijoje pavaizduotas Šėtonas, duodantis savo naujiems šalininkams juodąją knygą, į kurią bus surašyti jų ateities darbai. Sutarties pasirašymą krauju Krikštonys taip pat suvokė kaip nederamą priešpriešą, nes duoti žmogaus kraujo Šėtonui - tai pasityčioti iš dėl žmonių pasiaukojusio Kristaus
kraujo.

5 psl.

Raganų kūjis (lot. Malleus Maleficarum) yra vienas svarbiausių žinomų dokumentų, kuriame skatinamas raganų persekiojimas, žinomiausias demonologijos veikalas. Ši knyga yra išsamus inkvizitoriaus vadovėlis, pirmąkart išspausdintas 1487 metais, vėliau laikotarpiu iki 1520 m. buvo išleista ne mažiau kaip 13 kartų ir 1574–1669 m. laikotarpiu – ne mažiau kaip 16 leidimų (ankstesnės publikacijos daugsyk buvo leidžiamos be vietos ir datos nuorodų).

„Raganų kūjis“ skatino inkvizicijos isteriją ir daug prisidėjo prie daugiau kaip 200 metų trukusių raganų persekiojimų.


Istorija

"Raganų kūjį" parašė du dominikonų inkvizitoriai: Kelno universiteto dekanas ir prioras Hainrichas Krameris (Heinrich Kramer, lotynizuota pavardė Institoris, ~1430-1505) ir Jakobas Šprengeris (Jacob Sprenger, 1436-1495).

Parašyti „Raganų kūjį“ paskatino 1484 m. išleista popiežiaus Inocento VIII bulė Summis desiderantes, nukreipta prieš kovos su raganavimu opoziciją. Autoriai 1487 m gegužės 9 d. pristatė knygą Kelno universiteto Teologijos fakultete, tikėdamiesi paramos ir pritarimo, tačiau universitetas knygą atmetė kaip neetišką. Nepaisant to, į knygą vis viena buvo įtrauktas Kelno universiteto „aprobuojantis raštas“, kuris, kaip dabar neretai manoma, yra suklastotas.

1490 metais pati Inkvizicija pasmerkė šią knygą, paskelbdama ją eretiška ir draudžiama. H. Krameris tapo inkvizijos auka. Tačiau po to knyga dar ilgai buvo spausdinama ir skaitoma. Ja rėmėsi ne tik Romos katalikai, bet ir protestantai.

Turinys

„Malleus maleficarum”, Lionas. 1669 m.

Originalios medžiagos knygoje palyginus nedaug; ji pirmiausia yra sukauptas ir apibendrintas to meto nuostatų ir praktikų rinkinys; daug medžiagos paimta iš dominikonų prioro Niderio veikalų „Formicarium“ (1435) ir „Praeceplorium“.

„Raganų kūjis“ susideda iš trijų dalių. Pirmoji dalis skirta atkreipti valdžios dėmesį į raganų daromą žalą, į tai, kad jos Šėtonui aukoja nekrikštytus vaikus bei kūniškai santykiauja su inkubais ir sukubais. Čia aiškinama, kodėl moterys, būdamos silpnesnės prigimties, dažniau pasuka raganavimo keliu (vyrai sudarė tik penktadalį raganų procesų aukų).

Antroji dalis smulkiai aprašo įvairius raganavimo burtus bei apeigas (sutartis su Šėtonu, pasivertimai, derliaus ir galvijų naikinimas ir t.t.) ir siūlo įvairius saugojimosi būdus.

Trečioji dalis (manoma, kad jos autorius yra H. Krameris) aprašo raganų procesų organizavimą, civilinių ir inkvizicijos teismų jurisdikciją raganų teismų klausimais. Daug vietos skirta raganų aptikimo, raganavimo įrodymo, liudytojų apklausos metodikai (pavyzdžiui, nurodoma kad kaltinamoji (kaltinamasis) negali žinoti liudytojo vardo).

6 psl.

Viena iš daugelio priežasčių, kodėl daugelyje Europos vietų taip ilgai užsitęsė žiaurios raganų medžioklės yra ta, kad tai pasirodė esantis labai pelningas užsiėmimas, mat įrodžius, kad vyras ar moteris užsiima raganavimu ir įvykdžius mirties nuosprendį, jų turtas buvo konfiskuojamas ir padalijamas teisėjams, miesto tarybai bei Bažnyčiai. Be to, aukos turėjo pačios užsimokėti už savo kankinimą, kalinimą ir egzekuciją. Yra išlikęs įdomus įsakymas dėl mirties nuosprendžio. Jis pasirašytas vieno iš žymiausių demonologų Loreno (Prancūzija) ir generalinio prokuroro Noko la remi (Remy), kuris savo knygoje apie raganavimą gyrėsi per penkiasdešimt metų sudeginęs ne mažiau kaip devynis šimtus raganų.
Kaip nurodoma šiame gegužės 4 d. įsakyme, Džordžas de Hotas (G. de Haute) turėjo būti sudegintas "taip, kad prieš uždusdamas jaustų liepsnas". Jo turtą įsakyta konfiskuoti ir atiduoti kam priklauso, prieš tai išskaičiuojant teismo išlaidas. Pareigūnams taip rūpėjo turtas, kad kartais kilnojamąjį turtą išplėsdavo dar prieš nuteisiant kaltinamąjį.

RAGANŲ TEISMAS SALEME
Vienas iš garsiausių raganavimo bylų nagrinėjimų vyko Saleme. Šioje Matesono (Matteson) paveikslo litografijoje vaizduojamas Džordžo Džeikobso (G. Jacobs), kuris buvo pakartas 1692 m. savo vaiko akivaizdoje, teismas. Vėliau jį apkaltinusi mergina prisipažino, kad tai padarė iš pavydo, esą iš tiesų jis nebuvo raganius.

Namų darbas: parašykite vaizdingą rašinėlį, kaip raganų medžiotojai "sumedžioja" raganą ir bando įtikinti visuomenę, kad tai tikrai ragana (-ius), o pabaigą sugalvokit patys - nubaus tą kaltinamąjį ar pavyks jam (jai) išsisukti.

7 psl.