Lietuvių kalbos pamokėlės

Laikai ir asmenys

Esamasis laikas
1 asmuo: Aš išsitraukiu lazdelę.
2 asmuo: Tu išsitrauki lazdelę.
3 asmuo: Haris išsitraukia lazdelę.

Būtasis kartinis laikas
1 asmuo: Aš išsitraukiau lazdelę.
2 asmuo: Tu išsitraukei lazdelę.
3 asmuo: Haris išsitraukė lazdelę.

Būtasis dažninis laikas
1 asmuo: Aš išsitraukdavau lazdelę.
2 asmuo: Tu išsitraukdavai lazdelę.
3 asmuo: Haris išsitraukdavo lazdelę.

Būsimasis laikas
1 asmuo: Aš išsitrauksiu lazdelę.
2 asmuo: Tu išsitrauksi lazdelę
3 asmuo: Haris išsitrauks lazdelę.

Labai tikiuosi, kad į tai atkreips dėmesį tie, kuriems reikia.

Tiems, kurie nesugeba įsisavinti elementarių skyrybos taisyklių, pateiksiu keletą šiuo metu reikalingiausių pavyzdžių. Tikiuosi, jie bus aiškūs.
Tiesa, visai nesenai vienai forumietei liepiau teisingai skirti tiesioginę kalbą, o ji man atsakė, kad galima ir kabutėmis. Žinoma, neprieštarauju, toks būdas yra. Tačiau įsidėmėkite:

Šiame forume vartojama brūkšniais skiriama tiesioginė kalba:

1. Po autoriaus žodžių rašomas dvitaškis, tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, rašomas brūkšnys, pirmasis žodis – didžiąja raide.
Haris pagalvojo ir pridūrė:
– Tikriausiai ir jis skris kartu.

2. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas kablelis ir brūkšnys, autoriaus žodžiai – toje pačioje eilutėje, pradedama rašyti mažąja raide, gale – taškas.
– Lipk ant šluotos ir tada galėsim skristi, – pasakė Ronis nekantraudamas.

3. Jeigu autoriaus žodžiai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą, tai jie paprastai išskiriami kableliais ir brūkšniais.
– Turime susitaikyti, – pasakė Hagridas, – su tuo, kad jis mus paliko.

4. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas klaustukas ir brūkšnys, jei tiesioginė kalba išreikšta klausiamuoju sakiniu.
– Kur taip skubi? – paklausė Hermiona.

5. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas šauktukas ir brūkšnys, jeigu tiesioginė kalba išreikšta šaukiamuoju sakiniu.
– Teisybė, tikra teisybė! – pritarė Persis.

6. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas daugtaškis ir brūkšnys, jeigu tiesiogine kalba išreikšta nebaigta mintis.
– Aš nežinojau... – nustebo Ronis.

7. Po autoriaus žodžių, įsiterpusių į tiesioginę kalbą, rašomas taškas ir brūkšnys, kai autoriaus žodžiai yra tarp dviejų atskirų sakinių (toliau eina antrasis tiesioginės kalbos sakinys).
– Stok! – sušuko Ambridž. – Parodyk, ką turi kuprinėje.

Tikiuosi, nuo šiol sugebėsite skirti tiesioginę kalbą. Jei ir tai nepadės, teks imtis kitokių priemonių (įsidėmėkite, panele Jurgita. (: ).

Kadangi forumas - virtuali aplinka, tad reikia laikytis ne tik lietuvių kalbos gramatikos taisyklių, bet ir kompiuterinio raštingumo taisyklių. Pastebėjau, kad yra tokių, kurie patys nesupranta, kaip rašyti. Gal jums ir vienodai rodo, tačiau tiems, kurie supranta apie kompiuterinį raštingumą, šlykštu žiūrėti į daromas klaidas.


1. Skyrybos ženklai dedami iškart po žodžio.
Gerai: Haris parėjo iš Ambridž arešto ir sutiko Ronį.
Blogai: Haris parėjo iš Ambridž arešto ir sutiko Ronį .

2. Po skyrybos ženklo dedamas tarpas.
Gerai: - Turiu galvoj, po tokios atviros ir šiurkščios pražangos...
Blogai: -Turiu galvoj , po tokios atviros ir šiurkščios pražangos...

3. Išimtis taikoma brūkšniui - po žodžio nebūtinas tarpas.
Haris, Ronis, Hermiona, Parvatė, Nevilis - pirmakursiai grifiukai.