Mokyklos atidarymo šventė

Didžiulės stačiakampės salės gale stovėjo ilgas stalas. Prie jo prabangiuose krėsluose sėdėjo keletas žmonių. Tai buvo mokyklos personalas. Trūko tik dviejų žmonių. Salėje jau rinkosi mokiniai, iš oro radosi stalai ir kėdės. Sutrikę ir lengvai šokiruoti naujokai sėdosi ir laukė. Pagaliau, kai visi vaikai susirinko, atsivėrė didžiulės dvivėrės salės durys ir pro jas įžengė du žmonės. Tai buvo ministrė Madison Chloe Poesy ir Stebuklijos direktorius Ąžuolas Dolochovas. Jiems einant prie stalo visi mokiniai atsistojo ir ėmė ploti. Direktorius visiems šypsojosi, mojavo ir sveikinosi, ministrė laikėsi santūriau, nes tokio aukšto rango burtininkams kaip ji nepridera labai atvirai reikšti jausmų. Priėję Garbingąjį stalą magai atsisėdo - direktorius Ąžuolas per vidurį, ministrė jam iš dešinės. Mokiniai nustojo ploti ir atsisėdo.

Trumpai persimetęs keliais žodžiais su visais burtininkais sėdinčiais už stalo, direktorius atsistojo. Linksmai apžvelgęs visus, jis išsitraukė ilgą, gražiai išgraviruotą lazdelę, prikišo sau prie gerklės ir sušnibždėjo:
- Sonorus. - Magiškai pagarsintu balsu tarė:
- Sveiki atvykę, mielieji, į antruosius savo namus - Stebukliją! Tikiuosi, visi čia jausitės nuostabiai, susirasite begalę draugų ir suteiksite mūsų mokyklos personalui, - parodė ranka į dešinę ir į kairę, - garbę išleisti jus į pasaulį kaip tikrus, visaverčius ir garbingus magus! - mokiniai ir mokytojai ėmė ploti. Direktorius mostu juos nutildė.
- Yra laikas kalboms sakyti, bet jis dar neatėjo. Pirmiausia visi sočiai prisikimškime pilvus. - Pamatęs nustebusių mokinių žvilgsnius, Ąžuolas pridūrė:
- Nagi, ko dar laukiat? Ar nematot, kad stalai lūžta nuo valgių? - mokiniai atsisuko į stalus, prie kurių sėdėjo, ir net išsižiojo - tikrai, direktorius nemelavo. Ąžuolas gardžiai nusijuokė, atšaukė kerus ir pats atsisėdo užkąsti.

Jurgita pažvelgė į savo stalą - jis buvo nukrautas įvairiais valgiais - kepta jautiena ir vištiena, kiaulienos, avienos žlėgtainiais, dešrelėmis, kumpiais, virtomis ir keptomis bulvėmis, Jorkšyro pudingu, įvairiomis daržovėmis, visokiausiais užpilais ir kečupais, bulvių koše.. gėrimų irgi netrūko - šalta ir šilta arbata, sultys, moliūgų sunka.. Mergaitė ėmė akimis ieškoti lėkštės, kai pamatė, kad ši, gryno aukso, padėta tiesiai prieš ją su visais įrankiais. Stvėrusi lėkštę į ją prisikrovė kalnus vištienos, bulvių košės ir naminės elfų mišrainės. Iš ąsočio į taurę įsipylė moliūgų sunkos ir ėmė kirsti per abudu žandus. Taip skaniai dar niekada nesu valgius! - mąstė Jurga, pilna burna bulvių košės. Jai nė į galvą nešovė elgtis kultūringiau, nes visi kiti vaikai darbavosi ne ką prasčiau - akivaizdu, kad ne jai vienai šitaip gardu. Jurgitai viskas buvo be galo įdomu. Valgydama ji dairėsi į visas puses. Žvilgtelėjo į mokyklos personalą, kurie valgė kur kas kultūringiau už vaikus, į Garbingąjį stalą, kur direktorius linksmai šnekučiavosi su ministre.
Kai tik mokiniai sušveitė po tris porcijas patiekalų, stalai ištuštėjo, lėkštės lyg savaime išsiplovė, dingo ir maisto likučiai. Salėje pasigirdo nusivylimo ir nustebo aimanos, tačiau jas pakeitė džiugūs šauksmai, nes ant stalų atsirado įvairiausių desertų. Surikusi iš laimės kaip ir kiti, Jurgita ėmė kapoti obuolių pyragą.

- .. manau, kad šiandien vakare, kai visi suguls. Na, bet pakalbėsime apie tai vėliau, matau, kad vaikai jau pavalgė. - Nusisukęs nuo Madison, Dolochovas atsistojo ir vėl pagarsinęs savo balsą kreipėsi į mokinius:
- Dabar, kai visi numalšinot alkį ir troškulį, noriu tarti dar keletą žodžių. Vieną kitą pastabą mokyklos atidarymo proga. Kai prasidės mokslo metai (ir dabar) koridoriuose nevalia užsiiminėti magija. Priėmimas į kvidičo komandas vyks kai visi apsipras su Stebuklijos gyvenimo ritmu ir draugais. O dabar susipažinkime, - nusišypsojo. - Aš esu Ąžuolas Dolochovas, Stebuklijos direktorius. Šalia manęs sėdi jums visiems turbūt labai gerai žinoma moteris - garbingoji magijos visuomenės ministrė Madison Chloe Poesy, - mokiniai ėmė ploti, o ministrė šyptelėjo ir vos palenkė galvą. - Taigi, žodis jai.

Madison ramiai paėmė servetėlę, nusišluostė, jei tokį lengvutį servetėlės priglaudimą prie lūpų galima vadinti nusišluostymu, lūpas, ją sulankstė, padėjo šalia lėkštės ir atsistojo.
- Sveiki, mielieji Stebukliečiai! Kaip gera ir vėl atsidurti čia, Stebuklijoje.. - ilgesingai atsiduso ministrė apžvelgdama salę. - Nepatikėsite - nors mokykla atrodo naujutėlė, jai jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Ji buvo restauruota po įvykusio mūšio su Alanu Fosteriu ir jo pakalikais, kaip jau turbūt žinot, mes laimėjome. Taigi, čia mokėsi daug dabar garsių žmonių - turbūt visa magijos ministerija, jūsų tėveliai, stambūs verslininkai.
Man džiugu žiūrėti į jus, kaip į pirmąjį kursą pradedančius vaikus. Aš, ir turbūt visas mokyklos personalas jaučia, kokie jūs tapsite galingi baigę mokyklą. Jūs tapsite pilnaverčiais magais. Mokslas visada mažiau ar daugiau nusibosta, namų darbų ruoša vargina, o ruošimasis pamokoms sekina. Tačiau linkiu jums begalinės kantrybės, ištvermės ir supratimo - išėję iš mokyklos jūs tapsite pilnaverčiai magai, tad neapleiskite mokslų. Na, bet koks išėjimas - juk jūs ką tik atvykote! - nusijuokė Madison. - Pažvelgus į Jūsų akis matau ryžtą, norą, pažinimo galią, rūpestį ir nerimą. Tai jus nuves šviesos ir doros keliu. Siekite žinių, bendraukite, netylėkite ir visuomet šypsokitės. Stebuklijai reikia Jūsų.
O dabar norėčiau, kad visi sudainuotumėme Stebuklijos himną. - Madison krestelėjo savo lazdelę, lyg vaikydama ant jos galo nutūpusią musę, ir iš lazdelės galo išlindo ilgas auksaspalvis kaspinas; pakilęs aukštai virš stalų, it gyvatė išsivyniojo į žodžius. - Kiekvienas pasirinkite sau tinkamą melodiją ir traukiame visi kartu!

Salė suskambo nuo žodžių:

Stebuklija, Tu mūs mokslo šviesa,
Gerbiam ir giriam už tai Tave jėga visa.
Tu mūs išminties ir kerų šaltinis,
Čiulpiamos plunksnos ir pinigas auksinis.

Stebuklija, dėkojam Tau už tai,
kad galim Tavo vardą iškelt aukštai.
Mylėsim, branginsim Tave amžinai,
Ir žinios išmoktos išliks tikrai.

Stebuklija magijos ir burtų mokykla,
Linksmiausia ir saugiausia vieta.
Tausokime bei mylėkime ją.
Ooo, Stebuklija..

Pasibaigus himnui visi atsisėdo, mat iš pagarbos mokyklai buvo pakilę, ir ėmė laukti kas bus toliau.

Madison, dainuodama himną, pajuto, kad velniūkštis nušoko nuo jos peties. Jis pakibo ore tarp jos ir vieno mokinio, iškėtė sparnus ir, atrodo, sugėrė kažkokį užkeikimą.
Reikės pašnekėt su direktoriumi dėl šito mokinio, pagalvojo Madison nužvelgdama vieną berniuką. Manau, reikia su juo pašnekėti - pirma diena mokykloje ir jau laido kerus į magijos ministrę.
Ministrė akimis pasišaukė velniūkštį, šis atsitūpė atgal ant jos peties ir toliau budriai žvalgėsi savo didelėm akutėm.



Pastaba: tie, kas dar nežino - velniūkštis yra smulkus demonas, dažniausiai iškviečiamas kaip asmeninis sargas ir patarnautojas (ne kūniškiems malonumams).

Anna atejo i salę,-Sveiki,-pasisveikino maloniai,-ką veikiat?-maloniai pasteiravo atsistojusi prie jų.Anna apžvelge salę,-M gražu,-sumurmejo.

atsibodusiai stovėti Anna išėjo iš salės visiems sušukusi,-viso.